Lietuvos Respublikos savivaldybės politine prasme truputėlį primena ministerijas. Vieša paslaptis, kad formuodami koalicijas politikai įvertina ministerijas pagal svorį ir jas pasidalija. Panašiai yra ir su savivaldybėmis. Nors formaliai deklaruojamas rūpestis dėl visų šalies savivaldybių, tačiau vienos iš jų politiškai yra vertingesnės už kitas.

Statistika rodo, kad daugiau nei 70 procentų Lietuvos moterų yra patyrusios smurtą intymioje partnerystėje, o Lietuva tebepriklauso šalims, kuriose aukos dažniausiai kaltinamos pačios. Smurtas neigiamai veikia visas moters gyvenimo sritis, įskaitant pilietinį aktyvumą, todėl tai – ne tik asmeninė, bet ir visos visuomenės problema.

Kai dėl finansavimo trūkumo streikuoja mokytojai, medikai ar pareigūnai, problema tampa politine darbotvarke. O 21 tūkstantis kilometrų Lietuvos kelių streikuoti negali. Jie tiesiog dėvisi: iš pradžių beveik nepastebimai, vėliau tiek, kad jau iš anksto galite rezervuotą vietą autoservise – tikrai prireiks.

Jeigu tik būtų būdas padaryti taip, kad šalyje imigravusių žmonių vienu metu ir būtų, ir nebūtų… Tiksliau, kaip nors padaryti taip, kad šalyje būtų jų kuriamas produktas ir mokami mokesčiai – tačiau ne patys migruojantys žmonės.

Kolumnistas Maksimas Milta rašo, kad Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose – nuo aneksuoto Krymo iki užimto Bachmuto – politika iš esmės nesikeičia, o karta ukrainiečių užaugo žinodama šiuos kraštus tik iš giminaičių pasakojimų. Vis dėlto, anot jo, kova dėl šių teritorijų tęsiama ir kitaip – net per maistą ir ukrainietiškumo gynybą prie pietų stalo.

Istorikas Rimvydas Petrauskas primena, kad universitetai savo prigimtimi visuomet buvo tarptautinės ir atviros institucijos. Vilniaus universiteto pavyzdys tai iliustruoja: pirmieji jėzuitai profesoriai atvyko iš Čekijos, pirmasis rektorius buvo lenkas, o įvairių sričių profesoriai ir disertacijų autoriai – iš Portugalijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Austrijos.